Stalo tenisas – atgaiva sielai ir kūnui

Sportinis ugdymas yra prioritetinė mūsų mokyklos veiklos sritis. Mokiniai lanko neformaliojo švietimo užsiėmimus – tinklinį bei seniausias tradicijas turintį stalo tenisą. Su mokyklos direktoriumi kalbamės ne tik apie sportą, bet ir apie mokyklos kasdienybę, mokinius, apie pomėgius.

Daiva Daukševičienė. Sugrįžkite į mokyklinius metus. Koks buvote mokinys, kuo svajojote būti užaugęs?
Romuald Gžybovski. Mokiausi gana gerai, nebuvau išdykęs mokinys. Geriausiai man sekėsi tikslieji mokslai. Kalbos ir istorija sekėsi kiek sunkiau. Gal 5 ar 6 klasėje svajojau apie lakūno profesiją, bet vyresnėse klasėse mano traukos centru tapo inžinerija ir fizika. Labai mėgau išardyti radijo imtuvus, dviračius, bet vėliau pritrūkdavo kantrybės juos surinkti.
 
Daiva Daukševičienė. Jei sekėsi tikslieji mokslai, kuo fizika nusvėrė kitas disciplinas?
Romuald Gžybovski. Pirmiausia fizika suteikia nemažai vietos kūrybai. Fizikoje susiduriame su neuždaromis sistemomis. Nėra taip ir tiktai taip. Mes stebime, aprašome tai, ką stebime, padarome išvadas. Ar tas aprašymas yra teisingas, patikrina praktika. Antras dalykas, ar šiuo aprašymu galime numatyti tai, ko iki šiol nežinojome. Jei tai atsitinka, vadinasi, mūsų modelis teisingas ir teorija gera.
 
Daiva Daukševičienė. Kaip manote, ką reiškia būti geru mokytoju? Apibūdinkite gerą mokytoją. Koks jis turėtų būti: griežtas, bet teisingas ar kartais nusižengti taisyklėms mokinio naudai?
Romuald Gžybovski. Geras mokytojas privalo turėti pašaukimą. Tai nėra vien amatininko darbas. Kiekvienai profesijai reikia pašaukimo, bet mokytojo profesijai – žymiai daugiau. Mokykloje įgyjama tam tikra socialinė patirtis, vertybės, gyvenimo suvokimas, todėl mokytojas turi gebėti perduoti mokiniui ne tik žinias, bet ir vertybes. Būti asmenybe, iš kurios mokiniai perima patirtį. Ir dar. Mokytojo profesija – išskirtinė. Ji yra kūrybiška, turinti meno, aktorystės ir oratoriškumo elementų. Žinoma, mokytojas turi būti ir griežtas, ir teisingas, ir atlaidus, ir rūpestingas, ir protingas. Geras humoro jausmas mokytojui taip pat būtinas.
 
Daiva Daukševičienė. Labiausiai patinka direktoriauti ar mokytojauti?
Romuald Gžybovski. Patinka visi darbai, kuriuos dirbu. Mokytojo profesija yra šventa ir kilni. Ši profesija man patinka. Mėgstu bendrauti su mokiniais, aiškinti jiems uždavinių sprendimo būdus, įvairius dėsnius. Vadovauti nėra lengva, nes slegia atsakomybė už mokinius, mokytojus, kitus mokyklos darbuotojus. Jūs to nejaučiate, bet vadovas visada turi būti pasiruošęs spręsti iškilusias problemas.
 
Daiva Daukševičienė. Ar galite teigti, kad esate žmogus, atradęs savo gyvenimo kelią?
Romuald Gžybovski. Tvirtinčiau, kad taip. Myliu mokinius, gerbiu pedagogus, mokyklos darbuotojus. Dirbdamas direktoriumi noriu kurti kitokią, savitą mokyklą. Norėčiau, kad ji taptų traukos centru, kad čia visiems būtų gera, jauku ir saugu.
 
Daiva Daukševičienė. Kokie dalykai Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
Romuald Gžybovski. Šeima, vaikai, pomėgiai, sportas, bendravimas su žmonėmis, iššūkiai darbe. Visi šie dalykai, kuriuos paminėjau, ir teikia man laimę. Galiu drąsiai teigti, kad aš esu laimingas žmogus.
 
 
Daiva Daukševičienė. Ko niekada neimtumėte į negyvenamą salą?
Romuald Gžybovski. Nėra tokių daiktų. Visada, kai išgirstu, kad kalba apie pasaulio kraštą ar negyvenamą salą, tai tokia kelionė vis tiek būtų nuotykis. Kai vyksta nuotykis, ištverti gali bet ką. Ir bet kokį žmogų turbūt, ir bet kokį daiktą. Aišku, jei tas žmogus įkyrėja tau, tai kelionėje į pasaulio kraštą tu gali tiesiog jį nustumti nuo to krašto. Daug sunkiau ištverti būna kai kuriuos žmones ar dalykus paprastoje rutinoje, o nuotykyje visko gali nutikti.
 
Daiva Daukševičienė. Kaip Jūsų gyvenime atsirado tenisas?
Romuald Gžybovski. Stalo tenisą pradėjau žaisti vyresnėse klasėse, besimokydamas mokykloje. Pabandžiau ir patiko. Kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti mokykloje Vilniuje, teniso raketės ir kamuoliuko taip pat nepamiršau. Tenisas jau kelis dešimtmečius tapo nuolatiniu mano gyvenimo palydovu. Taigi stalo tenisas yra mano džiaugsmas. Džiugu, kad Lietuvoje jo šaknys stiprios, ir kamienas, ir šakos!
 
Daiva Daukševičienė. Jūs esate sporto klubo „Tezaurus” iniciatorius ir įkūrėjas. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo.
Romuald Gžybovski. Viskas prasidėjo 2003 metais. Tada buvo įkurtas klubas, kuriam pavadinimą pasiūlė buvusi mūsų mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Alina Sobolevska.  Buvo pastatyta didelė ir erdvi sporto salė. Lenkijos Respublikos Senato atstovai mums pasiūlė steigti jaunojo olimpiečio klubą. Mums, Lentvario bei Nemenčinės lenkiškoms mokykloms pasiūlymas pasirodė patrauklus. Jau taip pačiais metais vykome į sporto stovyklą Lenkijoje. Mūsų sporto klubas propaguoja 3 sporto šakas: lengvąją atletiką, tinklinį, stalo tenisą. Mes esame žinomi ne tik Trakų rajone, respublikoje, bet ir tarptautiniu mastu, nes skiname laurus įvairiose turnyruose. Pergalės mus suteikė dar daugiau jėgų. Labai džiaugiuosi tuo, kad mūsų klubo narė Evelina planuoja pradėti profesionalios sportininkės karjerą.
 
Daiva Daukševičienė. Kodėl būtent stalo tenisas, o ne kokia nors kita sporto šaka?
Romuald Gžybovski. Galiu drąsiai teigti, jog tenisas mane sužavėjo, vos tik paėmiau raketę į rankas ir žavi iki dabar. Man visada labiau patikdavo individuali veikla, veikla, kurioje būtų aiškus mano indėlis, o stalo tenisas ir yra ta sporto šaka, kuri reikalauja nemažai pastangų – stipraus psichologinio pasiruošimo, fizinės ištvermės, susitelkimo, loginio mąstymo.
 
Daiva Daukševičienė. Kokie laimėjimai Jums patys svarbiausi?
Romuald Gžybovski. Pats svarbiausias man buvo III vietos laimėjimas pasaulio lenkų žaidynėse dvejetų žaidime, 2017 metais užimta I ir II vieta mišriajame žaidime - taip pat malonus laimėjimas. Beje, tada žaidžiau poroje su 10 klasės mokine Evelina Grinevič.
 
Daiva Daukševičienė. Papasakokite apie savo laisvalaikį.
Romuald Gžybovski. Sportuoju. Mėgstu, be abejo, gerą kino filmą, laidą, knygą, bet kur  bepasisuktų mano poilsis, viskas kažkaip savaime nukrypsta į ten, kur yra stalo teniso stalas, raketė. Man stalo tenisas yra atgaiva sielai ir kūnui.
 
Daiva Daukševičienė. Kokia Jūsų sėkmės paslaptis?
Romuald Gžybovski. Svarbu organizuotai ir iš anksto planuoti darbus. Negalima turėti išankstinių nusistatymų. Nereikia vengti pokyčių, reikia būti lanksčiam; reflektuoti - pagalvoti, kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Aš nebijau mokytis iš kitų, tada atsiranda ryšys. Mokykloje tikrai sutikau nuostabių mokinių ir pedagogų. Kiekvienas skirtingas ir savitas, bet taip ir turi būti. Turėdami gerų, smalsių mokinių ir mokytojų galime žengti į priekį su jais. Tai yra sėkmės garantas. Geras mokinys išaugina gerą mokytoją, gerą vadovą.
 
Daiva Daukševičienė. Kokią matote mūsų mokyklos ateitį?
Romuald Gžybovski. Nuostabūs mokiniai, gera ir naujovių siekianti mokytojų komanda - tokia mokyklos ateitis. Tikiu, kad mūsų mokykla dar ilgai gyvuos bei stebins visuomenę ugdymo rezultatais, mokinių kūrybiškumu, pasiekimais.
 
Daiva Daukševičienė. Kas Jus, kaip direktorių, džiugina, o kas liūdina?
Romuald Gžybovski.  Džiugina tai, kad kasdien mažais žingsneliais keliaujame Geros mokyklos link. Šiandien nuo švietimo visiems pereinama prie švietimo kiekvienam pripažįstant, kad žmonių poreikiai ir siekiai skiriasi. Mokiniai mokosi skirtingais tempais ir būdais, mokomasi grupėse, individualiai. Nerimą kelia tai, kad naujosios informacinės technologijos mokinius daro svetimesnius, nes mažiau bendraujama gyvai. Pertraukų metu ugdytiniai su savo draugais bendrauja telefonu, skype, viber, elektroniniu paštu, nors stovi šalia vienas kito. Labai norėtųsi, kad atsirastų šiltas, gyvas žodis.
 
Daiva Daukševičienė. Ko palinkėtumėte sau ir mokyklos bendruomenei?
Romuald Gžybovski. Palinkėčiau išradingumo, neprarasti optimizmo, kad mokytojams niekuomet neužgestų kūrybinė ugnelė. O mokiniams palinkėčiau didelės sėkmės, nes jie turi svajonių. Labai norėtųsi, kad jų svajonės išsipildytų, nes viskas prasideda nuo mažos svajonės, kuri išauga į didelę.

 

 

Ačiū už pokalbį.